Iš Frumos Kučinskienės prisiminimų
apie Nataliją Fugalevičiūtę
1943 metų pabaigoje mus, dvi dešimtmetes mergaites - mane ir Deborą Biron, - policininkas išvedė pro Kauno geto vartus per grįžtančių iš miesto žmonių brigadą priešinga kryptimi. Kiek atokiau nuo vartų laukė mūsų gelbėtojos Natalijos: Fugalevičiūtė ir Jegorova. Vedė mus atskirai, po vieną, į Žaliakalnio medinį namą. Tai buvo Natalijos Fugalevičiūtės būstas, kur jau dvejus metus slapstėsi geto bėgliai. Kelias man pasirodė ilgas, o žmonių besišypsantys veidai ir juokas buvo neįprasti ir baugino. Nežinojau, kur mus veda ir kas mūsų laukia. Kai įėjom į priemenę, pamačiau savo giminaitę Rivką Šmuklerytę-Ošerovičienę, kuri jau dvejus metus buvo čia. Tuo metu pas Natašas nakvojo dar Gerta Bagrianskienė su dukra Rozian. Nuo tada mūsų gelbėtojos abidvi Natašos tapo mums labai artimos, ir mes gyvenome kaip bendra šeima iki pat abiejų mirties.
Buvau slepiama įvairiose vietose, ne visur jaučiausi saugi, teko gyventi svetimu vardu. Mano brangioji Natalija Fugalevičiūtė (mes ją vadinom: Natašok, skirtingai nuo kitos Natalijos, kurią vadindavom Pavlaša) tai jautė ir stengėsi mane lankyti, kai gyvenau pas kitus žmones. Aš jaučiau jos meilę ir rūpestį ir visada labai laukdavau. Žiemos dienomis vienoje palėpėje rymodavau prie lango, spėliodama, ar atskris "pažįstamas" paukštelis. Jei atskris, vadinasi, ateis Natašokas... Daugeliui ji buvo tikras šviesulys tamsoje. Ji visada pasirodydavo ten, kur itin pavojinga. Jos nepaprastas grožis ir ramumas suklaidindavo net netikėtai pasirodančius SS karininkus. Jos žavesys buvo įtaigus, ji sugebėdavo įkalbėti ir kitus, kad priimtų iš geto pabėgusius žmones. Bet pirmiausia apgyvendindavo savo namuose. Ten, pas ją, sutikau gydytojos F. Švabaitės dukterėčias Editą ir Jutą, Sulamitą Gordonaitę, Gitą Judelevičiūtę, Frumą Manią Ginkienę ir kitus pažįstamus ar pažįstamais tapusius žmones.
1944-ųjų vasaros pradžioje buvau slepiama vaikų namuose Kauno priemiestyje. Nataša ir čia mane lankė, o liepos mėnesį, kai miestas ištuštėjo, mudvi plaukėme Nemunu Kulautuvos link pas Natalijos seserį Lidiją Golubovienę. Čia kartu su dar 15 pas ją besislapstančiųjų išėjom į mišką, kur išbuvom iki rugpjūčio 3 dienos, kai jau nebereikėjo slapstytis. Per visą Natalijos Fugalevičiūtės gyvenimą buvo daug žmonių, kurie laukė jos dvasingos pagalbos skrydžio.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
