Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė apie Lidiją
„Atėjo diena, kai Kauno gatvės ištuštėjo, neliko nei žmonių, nei transporto. Nataša Fugalevičiūtė iš vaikų namų mane paėmė baimindamasi, kad mus gali išvežti į Vokietiją. Ji nusprendė nuvežti mane į kurortinį Kauno rajoną, Kulautuvą, maždaug 20 kilometrų už Kauno. Ten gyveno jos sesuo Lidija Golubovienė, pas kurią slėpėsi daug žydų. Prisimenu, kaip leidomės prieplaukos link, buvo gaudynės, pasislėpėme Jėzuitų bažnyčioje. Pagaliau papuolėme į paskutinį plaustą, plaukusį Nemunu Klaipėdos link. Kai užlipome ant plausto, Nataša man pasakė, kad aš turiu būti viename plausto gale, o ji bus kitame, – taip mes pasiekėme Zapyškį.
Prasidėjo paskutinis mano slapstymosi etapas Kulautuvoje pas Natašos Fugalevičiūtės seserį Lidiją Golubovienę. Kai mes su Nataša atvykome į Kulautuvą, ten jau buvo Rivka Šmuklerytė, Irutė-Rosian Bagrianskytė, grupė kitų žydų ir rusų vaikų. Golubovienė per visus karo metus slapstė Meišelę Laferį, žydų berniuką, kurį visi vadino „Kolia“. Jis visam gyvenimui taip ir liko Kolia, jį ir Izraelyje taip vadina. Pas Golubovienę aš, žinoma, atsikvėpiau, buvau savoj aplinkoj, prie savo Rivkos.
Mes su Nataša skubėjome į Kulautuvą, atrodė, ten bus saugiau, o išėjo atvirkščiai, nes per Lidijos Golubovienės ūkį kaip tik ėjo kelias, kuriuo traukėsi vokiečiai, o vėliau atėjo rusų armija. Kitoje Nemuno pusėje, ties Zapyškiu, jau buvo rusai, ir kulkosvaidžiai šaudydavo iš vienos Nemuno pusės į kitą. Pas Lidiją Golubovienę užeidavo ir partizanai, slapstėsi keli desantininkai. Ateidavo Ariadna Lukašova, kuri palaikė ryšį su partizanais, buvo ir jos sesuo Lena. Buvo ir kratos, apie kurias mus kažkas įspėdavo. Vieną naktį mane su Rosian paliko miegoti mūsų siauroje lovoje, ir kaip tik užgriuvo krata. Tikrino vokiečiai, švietė žibintuvėliais į veidą, pašvietė ir man, po to Rosian, tačiau neįtarė, kad mes abi žydės. Rosian, kaip ir aš, buvo šviesiaplaukė. Tačiau baimė vis tiek buvo didelė, nors baigėsi laimingai. Kiti tuomet spėjo išbėgti ir pasislėpti aukštose dilgėlėse, augusiose šalia namo.
Kai frontas visai priartėjo ir sodyboje likti buvo pavojinga, mes visi išėjome į mišką. Vedėmės dvi karves, nešėmės duonos kepalus, ir mums beeinant iš kitos Nemuno pusės pradėjo šaudyti. Prieš mišką buvo pieva, pilna prisirpusių vėlyvųjų žemuogių. Mes bėgome, ir man vis sakydavo: „Krisk!“ Aš krisdavau ant žemės ir kaip strutis vis kišdavau galvą po Rivkos kūnu, taip jausdavausi saugi. Po to streso aš negalėjau viena kuria nors iš mano vartojamų kalbų pasakyti viso sakinio. Vienas žodis buvo lietuviškas, kitas rusiškas, dar kitas vokiškas. Rivka net buvo dėl to išsigandusi.
Miške įsirengėme lapines, miegojome ant duonos kepalų, o vieną rytą, tik prabudusi, išgirdau, kad nebereikia slapstytis. Po viso begaliniai ilgo slapstymosi tai buvo taip neįtikima, kad aš negalėjau suvokti, jog pavojus jau praėjęs. Lidijos Golubovienės klojimas, kuriame mes ne vieną kartą slėpėmės, iki šiol man stovi akyse. Kartą, mums būnant tame klojime, užėjo vokiečiai, kažko paklausė, tačiau Rivka nudavė, kad vokiškai nesupranta, atsakė gestais. Ir daugeliui metų praėjus aš nuvažiuoju ten, tas klojimas tebestovi.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
