Natalija Jegorova-Melioranskaja
Dalija Epšteinaitė
Su Natalija Jegorova Rivka Šmuklerytė susipažino 1940-aisiais, kai atėjo dirbti į agentūrą ELTA Kaune. Ta pažintis buvo lemtinga abiems moterims. Taip užsimezgė nuoširdi draugystė.
Po "didžiosios akcijos" 1941 metų spalio pabaigoje Kauno geto kaliniai suprato, kad sistemingas žydų naikinimas bus tęsiamas. Kartu su buvusiais bendradarbiais Vytautu Kaunecku ir Sofija Binkiene Natalija Jegorova siūlo savo pagalbą Rivkai Šmuklerytei. Pati Natalija persikraustė pas savo draugę Nataliją Fugalevičiūtę, ir 1942 m. sausio 29 d. pas jas apsigyveno pabėgusios iš geto Rivka ir Gerta Bagrianskienė. Nuo to laiko iki pat karo pabaigos Rivka slapstėsi pas Natalijas - Jegorovą ir Fugalevičiūtę. Kaip ir kiti gelbėtojai, jos turėjo slapyvardį "Angelai".
Natalija Pavlovna Jegorova, gelbėjamųjų meiliai vadinama Pavlaša, visada būdavo rami, santūri, itin kukli, su švelnia šypsena veide, bet nuostabiai tvirto būdo. Tie, kurių reikėjo saugotis pavojaus metu, nė neįtardavo, jog tai ji prie geto spygliuotosios tvoros laukia sutartoje vietoje išgabenamų vaikų, o paskui nuveda juos į saugią vietą. Šitaip buvo ištisus pustrečių metų. Kartais prireikdavo ir jos sesers Nadeždos Lukašovos paramos, o jos bičiulė Liudmila Bronovickaja, nors pati sunkiai sirgdama, priglausdavo mažuosius bėglius. Pas ją gyveno Fruma Vitkinaitė, Rozian Bagrianskytė, Margalit Stender ir kiti geto vaikai. Natalija mokėjo sekti pasakas, kurios ramindavo vaikus.
Po karo N. Jegorova persikrausto gyventi į Vilnių, vėl dirba Eltoje, vėl kasdien bendrauja su Rivka Šmukleryte ir jos vyru, iš Sibiro lagerių sugrįžusiu poetu Hiršu Ošerovičiumi. Jie buvo jos šeima iki pat savo išvykimo į Izraelį. Vėliau į Vilnių persikelia gyventi ir Natalija Fugalevičiūtė. Abi Natalijos vėl gyvena drauge viename bute, kaip gyveno karo metais. O tos, kurioms abi Natalijos tapo tokios brangios ir mylimos, lanko jas čia.
...Šių metų gruodžio mėnesį Natalijos globotinės paminės savo gelbėtojos mirties dešimtąsias metines. Kuri galės, nuvyks į Vilnių, uždegs žvakutę Rokantiškių kapinėse, o kitos, toli nuo Lietuvos, gal labai labai norės vėl susitikti ir pabūti drauge...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
