Išgelbėti žydų vaikai

Rūko baladė Aš pabudau – aš nežinau, kiek aš miegojau, – Aš pabudau. Namai tušti. Tėvas išėjęs. Mama išėjus. Durys paliktos atdaros. Rūkas lange, Rūkas kambary, Rūkas ant mano stalo. Išėjau į sodą, atkėliau vartelius. Ir vos tiktai atkėliau vartelius, Namai pradingo, lyg prasmego skradžiai žemę. Aplinkui rūkas. Aš – saloj. Rūkas tartum burės plaukia su manim drauge, Sala po mano kojom skrenda – nenubėgt nuo jos. Aš medį suradau – jis buvo vienišas. Drėgnam lizde miegojo drėgnas paukštis – Jis buvo vienišas. Aš namą suradau – Jis buvo vienišas. Su savo moterim miegojo vyras – Jie buvo vieniši. Aš sugrįžau. Namai namais jau nebebuvo. Aš pabudau. Kažin kas buvo namuose. Tėvas, bet ne mano. Motina – taip pat ne mano. Durys buvo atdaros. Rūkas lange, Rūkas kambary, Rūkas ant mano stalo. Rūkas baltas kaip sprogimų dūmai Ir drėgnas tartum skausmas, ir kaip žaizda sūrus. Rūke mačiau saulėtekio paveikslą – Pro mišką rankų negyvų Raudona saulė kilo iš raudonos jūros. Uždariau duris. Sustojo laikrodis. Per pat saulėtekį saldžiausias būna miegas. Aš pabudau – aš nežinau, kiek aš miegojau, – Už sienos vaikšto žmonės, ūžia krosnyje ugnis. Už sienos muša laikrodis. Aš pabudau. Atidariau duris ir savo veidą – Tolimą ir nepažįstamą – Išvydau ryto veidrody. Po miego, ilgo ir gilaus, – Stogai šilti, eina traukinys. Per baltą rūką eina traukinys Ir perpjauna pusiau peizažą – Pusiau – langą, Pusiau – kambarį, Pusiau – mano stalą.   Alfonsas Bukontas. „Penktas metų laikas“. Eilėraščių rinktinė. Vilnius. Vaga, 1997