Išgelbėti žydų vaikai
Mošė Kuklianskis
Vos naciams 1941-aisiais metais įžengus į Lietuvą, ar net kiek prieš tai, prasidėjo beginklių ir nekaltų bendrapiliečių žydų persekiojimai, žudymai, o greit ir masinis naikinimas vien už tai, kad jų akių spalva kitoniška.
Lygiagrečiai vyko visiškai skirtingas procesas – persekiojamų ar skriaudžiamų gynimas ir žūvančiųjų gelbėjimas.
Pirmoji kampanija – persekiojimai ir naikinimai – buvo organizuota, pasižymėjo šmeižtu, neapykantos ugdymu, viešumu, žiaurumu, barbariškumu ir masiškumu, kurių tikslas buvo sunaikinti visus iki paskutinio.
Gi persekiojamų ir žūvančiųjų gelbėjimo veiklą organizuota kampanija pavadinti negalima. Gelbėtojai veikė pavieniui, gaivališkai, kiekvienas pagal savo sąžinės šaukimą, iš humaniškumo ir meilės artimui, iš troškimo padėti ir gelbėti. Jie veikė slaptai, dažnai slapta net nuo giminių ar geriausių kaimynų. Pasmerktiesiems įrengdavo slėptuves, dalijosi duonos kąsniu, rizikavo savo ir savo artimųjų gerove, turtu, gyvybe. Jie veikė prieš srovę, jų buvo palyginus, nedaug. Bet jų buvo ir, nežiūrint pavojų, jie veikė ir išgelbėjo žmones. Jiems buvo neapsakomai sunku ir jie verti aukščiausios garbės ir šlovės.
Mūsų šeima jau pirmą karo dieną (tada gyvenome Alytuje) pateko į baisų mirties sūkurį. Greitai netekome dar jaunos 44-ių metų motinos gydytojos, o mes, likusieji keturi (tėvas, chemikas-vaistininkas, aš, sesutė ir broliukas) būtume, be jokios abejonės, taip pat žuvę, jei kritiniais momentais staiga nebūtų atsiradę mums padėjusių gerų ir drąsių žmonių. Jiems pas mus prigijo angelų-gelbėtojų pavadinimas.
Vienas pirmųjų buvo Karolis Jarmala iš Aukštadvario, esančio netoli mūsų gimtojo Veisiejų miestelio, į kurį grįžome po gainiojimų Alytuje liepos mėnesio pradžioje. Visų miestelio žydų perkėlimo į Katkiškę išvakarėse (kur visus po dviejų mėnesių sušaudė), mes netikėto, geraširdiško ir įtikinamo Karolio patarimo bei pasiūlymo dėka palikome gimtuosius namus ir pradėjome slėptis.
Nenorėdami įvelti Jarmalos į nelaimę, ėjome ieškoti laimės kiek toliau pietų link. Rudens pradžioje tapome benamiais valkatomis. Dieną tarp žmonių nesirodydavome, tenkindavomės minimaliausiomis gyvenimo ir pragyvenimo sąlygomis. Neradę Lietuvoje prieglobsčio ir prisiartinę prie Nemuno – sienos su buvusia Lenkija, nutarėme persikelti į kitą, nacių priešų pusę, nesaugomu, kaip mums buvo pasakyta, tiltu.
Tai vyko švintant. Tikriausiai būtume patekę į sargybos nagus (pasirodė, kad tiltas buvo saugomas), jei jaunas, sumanus, greitos orientacijos, drąsus ir kilnios širdies Bugiedos kaimo gyventojas Kazys Žukauskas nebūtų, kaip angelas, staiga atsiradęs ir padėjęs. Jis, pamatęs mus iš tolo, numanęs, kas mes ir koks mūsų tikslas, ir supratęs, kad mums gresia pražūtis, rizikuodamas savo gerove ir gyvybe, pasiryžo mums padėti. Jis atbėgo, bėgte nuvedė mus prie valties ir, mikliai irkluodamas, perkėlė mus į kitą krantą, net nepasakęs savo pavardės.
Anapus Nemuno mums, kaip angelas, padėjo Švientojanski kaimo gyventojas Matiukevič, kurį po ilgos dienos, jau beveik prieblandoje, sutikome ir prakalbinome miške. Jis, sužinojęs, kas mes ir kokioje padėtyje atsidūrėme, pakvietė mus į namus, pavalgydino vakariene, paklojo ir paguldė nakvoti kambaryje. Ryte pavalgydino pusryčiais ir patarė eiti į Gardiną, kur žydai dar gyveno laisvi savo vietose. Matiukevič, grynai savo iniciatyva, organizavo mums palydą estafetės būdu takais per miškus iki Gardino (palydovai keitėsi po maždaug 6-šių kilometrų). Ir visa tai po to, kai susipažinimo metu pasakėme jam iš anksto, kad mes be pinigų ir neturime kuo atsilyginti...
Gardine angelu pasirodė ponia Sidija-Liuba (Cilia-Liba) Švarc, tėvo kolega-vaistininkė, kilusi iš Veisiejų. Ji apie mėnesį rizikuodama laikė mus, pabėgėlius, savo bute, davė drabužių, patalynes, valgydino ir, kas svarbiausia, aprūpino dokumentais. Pradėjome tvarkytis savarankiškai. Mūsų nusistebėjimui, vietiniai žydai dar gyveno pakenčiamose, o kai kurie ir patenkinamose ar gerose gyvenimo sąlygose. Mūsų istorija tiesiog netikėjo.
Tačiau netrukus visus 30000 Gardino žydų suvarė į du getus, o mažiau nei po metų, t.y. 1942-ųjų metų vasaros pabaigoje, pradėjo naktimis gaudyti ir vežti į darbo, faktiškai naikinimo, stovyklas. Mes dieną dirbdavome priverstinius sunkius darbus, o naktį slapstėmės geto landynėse. Taip išsislapstėme iki 1943-ųjų metų vasario mėn. vidurio, iki paskutinio 1000-ties likusių aukų išvežimo ir galutinio geto likvidavimo. Nutarėme išnaudoti vienintelę likusią beviltišką galimybę ir visiems kartu bėgti iš geto per eilę stropiai saugomų spygliuotų vielų tvorų sunkiai praeinamoje gamtos vietovėje ir, jei tas pavyktų, grįžti atgal į gimtąsias vietas.
Netikėtai ir neįtikėtinai, nematomam angelui stebuklu padedant, mums pavyko iš geto ir Gardino pasprukti ir ateiti į Švientojanski kaimą prie Nemuno kranto pas Matiukevič. Šį kartą mus per Nemuną tarp plūduriuojančių ledų perkėlė Matiukevič‘o brolis.
Net baisu spėlioti, kas būtų buvę, jei po kokios valandos beviltiško sunkaus ėjimo gimtąja-svetima žeme jau vėlokai vakare, nebūtume netikėtai sutikę angelo Vlado Daugevičiaus iš Sventijansko kaimo. Nuo tos akimirkos jis ir visa jų šeima – motina Rozalija, vyresnysis brolis Jonas su žmona Zose, sesuo Janina ir brolis Pranas – tapo mūsų angelais gelbėtojais. Jie apgyvendino mus miške jų iškastoje duobėje ir valgydino jų pagaminamu ir slapta pakaitomis atnešamu maistu. Tas tęsėsi porą ilgų mėnesių iki Velykų, kol toje miško vietoje pradėjo dygti grybai. Mūsų gelbėtojai perkėlė mus laikinai buveinei po didžiule egle tankiame eglyne ant Baltosios Ančios upės skardžio. Čia mus greitai pastebėjo mūsų gelbėtojų Daugevičių jaunas kaimynas, kitas mūsų angelas gelbėtojas, Jonas Lukaševičius.
Jis apie mus papasakojo savo šeimai ir jie visi – motina Mikalina, sūnūs Antanas, Stasys ir Jonas, seserys Gabrinė ir Juzė – nieko nežinodami apie mūsų ryšius su Daugevičiais, nusprendė mums padėti pagal jų planą, pagristą vietinių žmonių pažinimu ir palankumu.
Jie surado mums tinkamą vietą miške, padėjo įrengti duobę ir patarė gauti maisto, kaip pašalpą, pas ūkininkus, einant basiems vieną naktį į savaitę ir vis keičiant kaimą ir ūkininką. Bulvėmis iš jų bulvių duobės pasiūlė naudotis nesivaržant. Nebuvo nė karto, kad nerastume ten papildomai padėto geresnio kąsnio. Jiems talkininkauti prisidėjo jų giminaitis Bronislavas Radzvilavičius ir jo brolis Aleksandras.
Nuo tol mus globojo abi angelų šeimos, stengdamosios saugoti paslaptį net viena nuo kitos. Be jų globos ir vietinių gyventojų, įskaitant anuometinį Gerdašių kunigą, paramos ir palankumo nebūtume ten išsilaikę pusantrų ilgiausių metų, nežiūrint to, kad ošiantys medžiai choru sakydavo man: „Pasaulis platus ir gražus, bet jo paviršiuje tau vietos nėra“! Man dar dabar tie pasakiški miškai, esantieji Baltosios Ančios upės ir Nemuno kampe, ir tie keturi kaimai – Bugieda, Sventijanskas, Mocevičiai ir Vainiūnai – primena žmoniškumo rezervatą. Vietiniai žmonės ten vadovavosi savo protu, įsitikinimais ir nelengvai pasiduodavo kitų poveikiui. Visi gelbėtojai be išimties tą darė humanitariniais, aukštos moralės ir žmogaus meilės sumetimais, be jokio atlyginimo, dalindamiesi su mumis savo ir taip negausiais ir nesočiais kąsniais.
Nuo mano aprašytų baisių ir sudėtingų įvykių pradžios praėjo 67 metai. Man tada buvo 18 metų, bet aš beveik nieko neužmiršau. Nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus, nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išgelbėjimo.
Su mūsų gelbėtojais ir rėmėjais, kol jie dar buvo gyvi, palaikėme pastovų ryšį. Lankėme juos, naudojomės proga dar kartą padėkoti už gelbėjimą, džiaugėmės kartu su jais, kai jie gėrėjosi mūsų vaikais ir anūkais, t.y. savo kilnių poelgių vaisiais. Dabar lankome vienintelę likusią gyvą gelbėtoją gerbiamą Janę Daugiavičiūtę-Ruoškienę ir gelbėtojų ainius, gyvenančius tėviškės aplinkoje ar susirenkančius joje. Dėkojame jiems už tėvų nuopelnus, stengiamės papasakoti, kokie kilnūs, žmoniški ir drąsūs buvo jų tėvai. Atvykstame ištisomis šeimomis, nes norime, kad ir jaunesnės kartos bendrautų. Kiekvienas toks mūsų susitikimas virsta tiesiog švente.
Turime daug gelbėtojų ir gelbėjimosi vietų nuotraukų. Kai kuriomis papuoštos mano buto sienos. Rašau prisiminimus dvejomis kalbomis. Anksčiau pasakodavau savo prisiminimus mokiniams mokykloje. Dabar mūsų anūkai pagal mokyklos programą rašo namų darbus apie šeimos šaknis ir senelių praeitą gyvenimą. Dažnai toks darbas virsta gražiai įrišta ir iliustruota knyga. Anūkai ir vaikai žino mūsų istoriją, žino, kaip žuvo seneliai ir proseneliai, kaip gelbėjomės, kas ir kaip padėjo. Mūsų gelbėtojai pagarbiai įrašyti, įrašomi ir dar bus įrašyti ateities darbuose.
Vos naciams 1941-aisiais metais įžengus į Lietuvą, ar net kiek prieš tai, prasidėjo beginklių ir nekaltų bendrapiliečių žydų persekiojimai, žudymai, o greit ir masinis naikinimas vien už tai, kad jų akių spalva kitoniška.
Lygiagrečiai vyko visiškai skirtingas procesas – persekiojamų ar skriaudžiamų gynimas ir žūvančiųjų gelbėjimas.
Pirmoji kampanija – persekiojimai ir naikinimai – buvo organizuota, pasižymėjo šmeižtu, neapykantos ugdymu, viešumu, žiaurumu, barbariškumu ir masiškumu, kurių tikslas buvo sunaikinti visus iki paskutinio.
Gi persekiojamų ir žūvančiųjų gelbėjimo veiklą organizuota kampanija pavadinti negalima. Gelbėtojai veikė pavieniui, gaivališkai, kiekvienas pagal savo sąžinės šaukimą, iš humaniškumo ir meilės artimui, iš troškimo padėti ir gelbėti. Jie veikė slaptai, dažnai slapta net nuo giminių ar geriausių kaimynų. Pasmerktiesiems įrengdavo slėptuves, dalijosi duonos kąsniu, rizikavo savo ir savo artimųjų gerove, turtu, gyvybe. Jie veikė prieš srovę, jų buvo palyginus, nedaug. Bet jų buvo ir, nežiūrint pavojų, jie veikė ir išgelbėjo žmones. Jiems buvo neapsakomai sunku ir jie verti aukščiausios garbės ir šlovės.
Mūsų šeima jau pirmą karo dieną (tada gyvenome Alytuje) pateko į baisų mirties sūkurį. Greitai netekome dar jaunos 44-ių metų motinos gydytojos, o mes, likusieji keturi (tėvas, chemikas-vaistininkas, aš, sesutė ir broliukas) būtume, be jokios abejonės, taip pat žuvę, jei kritiniais momentais staiga nebūtų atsiradę mums padėjusių gerų ir drąsių žmonių. Jiems pas mus prigijo angelų-gelbėtojų pavadinimas.
Vienas pirmųjų buvo Karolis Jarmala iš Aukštadvario, esančio netoli mūsų gimtojo Veisiejų miestelio, į kurį grįžome po gainiojimų Alytuje liepos mėnesio pradžioje. Visų miestelio žydų perkėlimo į Katkiškę išvakarėse (kur visus po dviejų mėnesių sušaudė), mes netikėto, geraširdiško ir įtikinamo Karolio patarimo bei pasiūlymo dėka palikome gimtuosius namus ir pradėjome slėptis.
Nenorėdami įvelti Jarmalos į nelaimę, ėjome ieškoti laimės kiek toliau pietų link. Rudens pradžioje tapome benamiais valkatomis. Dieną tarp žmonių nesirodydavome, tenkindavomės minimaliausiomis gyvenimo ir pragyvenimo sąlygomis. Neradę Lietuvoje prieglobsčio ir prisiartinę prie Nemuno – sienos su buvusia Lenkija, nutarėme persikelti į kitą, nacių priešų pusę, nesaugomu, kaip mums buvo pasakyta, tiltu.
Tai vyko švintant. Tikriausiai būtume patekę į sargybos nagus (pasirodė, kad tiltas buvo saugomas), jei jaunas, sumanus, greitos orientacijos, drąsus ir kilnios širdies Bugiedos kaimo gyventojas Kazys Žukauskas nebūtų, kaip angelas, staiga atsiradęs ir padėjęs. Jis, pamatęs mus iš tolo, numanęs, kas mes ir koks mūsų tikslas, ir supratęs, kad mums gresia pražūtis, rizikuodamas savo gerove ir gyvybe, pasiryžo mums padėti. Jis atbėgo, bėgte nuvedė mus prie valties ir, mikliai irkluodamas, perkėlė mus į kitą krantą, net nepasakęs savo pavardės.
Anapus Nemuno mums, kaip angelas, padėjo Švientojanski kaimo gyventojas Matiukevič, kurį po ilgos dienos, jau beveik prieblandoje, sutikome ir prakalbinome miške. Jis, sužinojęs, kas mes ir kokioje padėtyje atsidūrėme, pakvietė mus į namus, pavalgydino vakariene, paklojo ir paguldė nakvoti kambaryje. Ryte pavalgydino pusryčiais ir patarė eiti į Gardiną, kur žydai dar gyveno laisvi savo vietose. Matiukevič, grynai savo iniciatyva, organizavo mums palydą estafetės būdu takais per miškus iki Gardino (palydovai keitėsi po maždaug 6-šių kilometrų). Ir visa tai po to, kai susipažinimo metu pasakėme jam iš anksto, kad mes be pinigų ir neturime kuo atsilyginti...
Gardine angelu pasirodė ponia Sidija-Liuba (Cilia-Liba) Švarc, tėvo kolega-vaistininkė, kilusi iš Veisiejų. Ji apie mėnesį rizikuodama laikė mus, pabėgėlius, savo bute, davė drabužių, patalynes, valgydino ir, kas svarbiausia, aprūpino dokumentais. Pradėjome tvarkytis savarankiškai. Mūsų nusistebėjimui, vietiniai žydai dar gyveno pakenčiamose, o kai kurie ir patenkinamose ar gerose gyvenimo sąlygose. Mūsų istorija tiesiog netikėjo.
Tačiau netrukus visus 30000 Gardino žydų suvarė į du getus, o mažiau nei po metų, t.y. 1942-ųjų metų vasaros pabaigoje, pradėjo naktimis gaudyti ir vežti į darbo, faktiškai naikinimo, stovyklas. Mes dieną dirbdavome priverstinius sunkius darbus, o naktį slapstėmės geto landynėse. Taip išsislapstėme iki 1943-ųjų metų vasario mėn. vidurio, iki paskutinio 1000-ties likusių aukų išvežimo ir galutinio geto likvidavimo. Nutarėme išnaudoti vienintelę likusią beviltišką galimybę ir visiems kartu bėgti iš geto per eilę stropiai saugomų spygliuotų vielų tvorų sunkiai praeinamoje gamtos vietovėje ir, jei tas pavyktų, grįžti atgal į gimtąsias vietas.
Netikėtai ir neįtikėtinai, nematomam angelui stebuklu padedant, mums pavyko iš geto ir Gardino pasprukti ir ateiti į Švientojanski kaimą prie Nemuno kranto pas Matiukevič. Šį kartą mus per Nemuną tarp plūduriuojančių ledų perkėlė Matiukevič‘o brolis.
Net baisu spėlioti, kas būtų buvę, jei po kokios valandos beviltiško sunkaus ėjimo gimtąja-svetima žeme jau vėlokai vakare, nebūtume netikėtai sutikę angelo Vlado Daugevičiaus iš Sventijansko kaimo. Nuo tos akimirkos jis ir visa jų šeima – motina Rozalija, vyresnysis brolis Jonas su žmona Zose, sesuo Janina ir brolis Pranas – tapo mūsų angelais gelbėtojais. Jie apgyvendino mus miške jų iškastoje duobėje ir valgydino jų pagaminamu ir slapta pakaitomis atnešamu maistu. Tas tęsėsi porą ilgų mėnesių iki Velykų, kol toje miško vietoje pradėjo dygti grybai. Mūsų gelbėtojai perkėlė mus laikinai buveinei po didžiule egle tankiame eglyne ant Baltosios Ančios upės skardžio. Čia mus greitai pastebėjo mūsų gelbėtojų Daugevičių jaunas kaimynas, kitas mūsų angelas gelbėtojas, Jonas Lukaševičius.
Jis apie mus papasakojo savo šeimai ir jie visi – motina Mikalina, sūnūs Antanas, Stasys ir Jonas, seserys Gabrinė ir Juzė – nieko nežinodami apie mūsų ryšius su Daugevičiais, nusprendė mums padėti pagal jų planą, pagristą vietinių žmonių pažinimu ir palankumu.
Jie surado mums tinkamą vietą miške, padėjo įrengti duobę ir patarė gauti maisto, kaip pašalpą, pas ūkininkus, einant basiems vieną naktį į savaitę ir vis keičiant kaimą ir ūkininką. Bulvėmis iš jų bulvių duobės pasiūlė naudotis nesivaržant. Nebuvo nė karto, kad nerastume ten papildomai padėto geresnio kąsnio. Jiems talkininkauti prisidėjo jų giminaitis Bronislavas Radzvilavičius ir jo brolis Aleksandras.
Nuo tol mus globojo abi angelų šeimos, stengdamosios saugoti paslaptį net viena nuo kitos. Be jų globos ir vietinių gyventojų, įskaitant anuometinį Gerdašių kunigą, paramos ir palankumo nebūtume ten išsilaikę pusantrų ilgiausių metų, nežiūrint to, kad ošiantys medžiai choru sakydavo man: „Pasaulis platus ir gražus, bet jo paviršiuje tau vietos nėra“! Man dar dabar tie pasakiški miškai, esantieji Baltosios Ančios upės ir Nemuno kampe, ir tie keturi kaimai – Bugieda, Sventijanskas, Mocevičiai ir Vainiūnai – primena žmoniškumo rezervatą. Vietiniai žmonės ten vadovavosi savo protu, įsitikinimais ir nelengvai pasiduodavo kitų poveikiui. Visi gelbėtojai be išimties tą darė humanitariniais, aukštos moralės ir žmogaus meilės sumetimais, be jokio atlyginimo, dalindamiesi su mumis savo ir taip negausiais ir nesočiais kąsniais.
Nuo mano aprašytų baisių ir sudėtingų įvykių pradžios praėjo 67 metai. Man tada buvo 18 metų, bet aš beveik nieko neužmiršau. Nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus, nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išgelbėjimo.
Su mūsų gelbėtojais ir rėmėjais, kol jie dar buvo gyvi, palaikėme pastovų ryšį. Lankėme juos, naudojomės proga dar kartą padėkoti už gelbėjimą, džiaugėmės kartu su jais, kai jie gėrėjosi mūsų vaikais ir anūkais, t.y. savo kilnių poelgių vaisiais. Dabar lankome vienintelę likusią gyvą gelbėtoją gerbiamą Janę Daugiavičiūtę-Ruoškienę ir gelbėtojų ainius, gyvenančius tėviškės aplinkoje ar susirenkančius joje. Dėkojame jiems už tėvų nuopelnus, stengiamės papasakoti, kokie kilnūs, žmoniški ir drąsūs buvo jų tėvai. Atvykstame ištisomis šeimomis, nes norime, kad ir jaunesnės kartos bendrautų. Kiekvienas toks mūsų susitikimas virsta tiesiog švente.
Turime daug gelbėtojų ir gelbėjimosi vietų nuotraukų. Kai kuriomis papuoštos mano buto sienos. Rašau prisiminimus dvejomis kalbomis. Anksčiau pasakodavau savo prisiminimus mokiniams mokykloje. Dabar mūsų anūkai pagal mokyklos programą rašo namų darbus apie šeimos šaknis ir senelių praeitą gyvenimą. Dažnai toks darbas virsta gražiai įrišta ir iliustruota knyga. Anūkai ir vaikai žino mūsų istoriją, žino, kaip žuvo seneliai ir proseneliai, kaip gelbėjomės, kas ir kaip padėjo. Mūsų gelbėtojai pagarbiai įrašyti, įrašomi ir dar bus įrašyti ateities darbuose.