Išgelbėti žydų vaikai
Iš Samuelio Kuklianskio prisiminimų
Aš labai norėjau būti pionieriumi...
Aš labai norėjau būti pionieriumi. Man patiko visa pionieriška atributika ir tvarka, tačiau Alytaus miesto pionierių sueigoje, įvykusioje buvusioje karininkų ramovėje, priimtųjų į pionierius sąraše mano pavardės nebuvo.
Visi mano klasės draugai buvo priimti į pionierius, o aš ne... Tai mane labai žeidė, dėl to aš giliai, nors ir vaikiškai pergyvenau, nes to meto mano supratimu, buvau priskirtas antros rūšies, ne proletariatui priklausantiems vaikams.
Tačiau į Palangos pionierių stovyklą, atrodo į pirmąją tokio pobūdžio stovyklą, mane pasiuntė. Ir ne be mano tėvų pastangų – buvo sumokėta už kelialapį.
Stovykloje viskas buvo sutvarkyta pagal pionieriams skirtą discipliną ir atributiką. Žinoma, mums skiepijo komunistines idėjas, nors mes jas suprasdavome labai primityviai ar savaip (buržujus reikia mušti ir pan.).
Prisimenu, kad Palanga tada buvo medinė (vilos nedidelės, medinės) ir viskas atiduota vaikams. Suaugusiųjų poilsiautojų beveik nesimatė, jie buvo nepastebimi daugelio vaikų apsuptyje.
Visam mano gyvenimui turėjo reikšmę tai, kad 1941 m. birželio 22-ąją Palangos pionierių stovykloje mane užklupo Antrasis pasaulinis karas.
Aš buvau vaikas, gyvenime nieko, išskyrus gera, nematęs. Staiga tapau atskirtu nuo šeimos. Atskirtis nuo tėvų karo pradžioje lėmė ir tėvų likimą. Jie galėjo bandyti trauktis į Rytus, tačiau jų elgesio variantai buvo suvaržyti – manęs su jais nebuvo. Palikti mane likimo valiai karo audroje tėvai nesiryžo.
Toks sprendimas reiškė, kad šeima pasmerkė save mirčiai. Mažų mažiausia – pažeminimams, dideliems materialinio pobūdžio trūkumams, bendrai nenormaliam, nepagarbiam, elgetiškam gyvenimui.
Tačiau grįžkime prie Palangos. Mus, 5-os pionierių stovyklos, 5-ojo būrio berniukus iš miego pabudino kanonada – šaudymai, sprogimai, dūmai. Niekuomet anksčiau nepatyrę tokio trenksmo, dūmų ir liepsnos labai išsigandome, kai kurie, ypač mergaitės, verkė.
Man užkliuvo teiginys, kad genialioji lietuvių tautos poetė Salomėja Nėris, rašydama eilėraštį „Mama, kur tu“, išsigalvojo karo pradžios baisybes, pribloškusias vaikus Palangos pionierių stovykloje.
Talentingoji poetė nė kiek nenusižengė tikrovei. Tikrai, 1941 metų birželio 22-ąją norėjosi rėkti „Mama, kur tu!“. Galvoju, kad daugelis vaikų, verkdami tyliai šaukė mamas.
Reikia pabūti tokioje situacijoje, kokioje atsidūrėme mes pirmąją karo dieną Palangoje, kad suprastum, kaip mums, vaikams, tada buvo reikalinga mama ir aplamai tėvai, kaip mes norėjome (tiesiog troškome!) jų globos. S. Nėris savo poetine nuojauta tai suprato. Garbė jai!
Pionierių vadovai mums liepė rinktis kieme ir iš kiemo nuvedė į pajūrį. Jie mus vedė link Šventosios. Kelionė buvo varginga – pajūrio smėlis, lagaminas su rūbais, kurį motina įdavė dar Alytuje, vasaros saulė, jūros vėjas, o mes su rūbais. Greitai išsitiesė ilga vaikų vorelė.
Neužilgo jau galima buvo pamatyti smėlyje paliktus lagaminus, kuriuos vaikai palikdavo, metė, nes juos tempti buvo sunku. Aš savo lagamino nemečiau.
Taip jau sutvarkyta žmogaus, ypač vaiko psichika. Objektyviai žiūrint pats būsimas susitikimas su motina buvo daugiau nei problematiškas. Kai kurie paaugliai, ypač žydų tautybės, kurie Šventojoje suspėjo įsėsti į ten laukusius sunkvežimius ir evakuotis į Rytus, 1944–1945 metais sugrįžę į Lietuvą savo motinų ir tėvų nebepamatė, nes tie buvo sušaudyti. Tačiau tuo metu baimė, kad motina bars, jog neišsaugojai lagamino, buvo.
Kai po pietų atvykome į Šventąją, žadėtų transporto priemonių vaikų evakuacijai jau nebuvo. Atvykusieji į Šventąją anksčiau buvo laimingesni – jie dar suspėjo susėsti į sunkvežimius, kuriais išvyko į Rytus.
Mus pasivijo, o gal ir aplenkė, vokiečių avangardas ir jau vietinių lietuvių baltaraiščių birželio 23 dieną, paryčiui pėsti buvome sugrąžinti į Palangą.
Mus pavalgydino, nakvynei paskyrė buvusios pionierių stovyklos 5-ojo būrio kambarį. Kitą dieną vyko didysis vaikų skirstymas pagal tautybes. Tą dieną išskirtine mano žyme tapo – žydų tautybė. Žaisdamas su stovyklos vaikais žinojau, kad be žydų vaikų dar yra lietuvių, lenkų, rusų. Tuo visos mano žinios apie tautybes buvo išsemtos. Dabar sužinojome oficialiai, kad esame žydai ir kad esame atskirti nuo kitų tautybių vaikų, nes žydai esą nedorėliai, jų tėvai komunistai, bolševikai ir todėl Lietuva prarado nepriklausomybę.
Mes, buvę Palangos pionierių stovyklos žydų vaikai, buvome nuvaryti ir patalpinti į netoliese esančias sinagogas (kur dabar centrinis gastronomas, šalia turgaus). Ten mus uždarė pilna to žodžio prasme – net ginkluotą apsaugą parūpino. Čia jau buvo suvaryti Palangos suaugusieji žydai – vyrai. Iš palangiškių prisimenu tik senyvo amžiaus žydus. Nei moterų, nei mergaičių iš pionierių stovyklos sinagogoje nebuvo.
Sinagogoje mus išlaikė dvi – tris paras. Patyčios, kurias patyrėme buvo siaubingos. Svarbiausia – neleido eiti į tualetą, gamtinius reikalus vertė atlikti čia pat sinagogoje, prieangyje. Mums, vaikams, gal ir ne taip svarbu kur šlapintis, bet tikintiems žydams teršti šventą vietą – sinagogą buvo siaubinga. Aš mačiau jų kančias. Iki paskutiniųjų, kol galėjo iškęsti ir dar daugiau, vengė atlikti gamtinius reikalus sinagogoje. Žmonės daužė galvas į sieną, daužė sinagogos duris, isteriškai verkdami prašėsi ir reikalavo išleisti juos į lauką gamtiniams reikalams atlikti. Mūsų sargybiniai iš to tik juokėsi, jiems tai buvo spektaklis.
Noriu akcentuoti dar vieną cinišką baltaraiščių elgesį su mumis. Suprantama, kad buvome alkani, o mūsų kankintojai valgyti duodavo sūrią sūdytą žuvį, o vandenį dozuodavo. Mus kankino troškulys. Sūrus maistas ir šaltas vanduo vertė daugiau ir dažniau šlapintis, o tai daryti vertė sinagogoje.
Miegojome ant grindų, apie patalus ir pagalvoti nebuvo galima, patalynė būtų tikra prabanga, nereali svajonė. Bet tu gi žydas, tau nieko negalima, džiaukis, kad esi gyvas. Ir nesvarbu, kad tau tik vienuolika metų, o tam seniui žydui virš aštuoniasdešimties – mirdami susilyginsite, kartu patekę už kančias į rojų.
Iš sinagogos mus paauglius nugabeno į buvusias tarybinės pasienio užkardos arklides. Dabar jau nebeprisimenu, ar mus varė pėsčiomis, ar vežė vežimais. Pasienio užkardos arklidės, kiek prisimenu, buvo netoli Palangos – Kunigiškėse. Arklidėse arklių jau nebuvo, ant grindinio buvo gana stipriai pabarstyta šiaudų. Čia mus ir apgyvendino.
Arklidėse sąlygos buvo geresnės negu sinagogoje, bet arklidės lieka arklidėmis. Ten gali būti laikomi gyvuliai, bet ne žmonės, tuo labiau paaugliai, vaikai. Dienotvarkė buvo gana paprasta. Anksti rytą mus keldavo – sargybinis automatiniu šautuvu daužydavo į arklidės duris. Šiaip taip nusiprausę stodavome į eilę gauti maisto.
Pusryčiams duodavo kelias virtas bulves ir saują sušvinkusių raugintų kopūstų. Tiesiog sudedi delnus ir tau įmeta pusę samčio prašvinkusių kopūstų. Matomai tie kopūstai buvo pasienio užkardos nuo praeitų metu ar dar anksčiau. Normalūs žmonės tokių kopūstų nevalgytų. Mes gi buvome labai ir labai alkani, todėl juos valgėme.
Dabar nepamenu, ką duodavo valgyti pietums ir vakarienei, bet mes, vaikai, buvome visą laiką alkani. Todėl, pasitaikius progai, vogdavome maistą – sviestą iš virtuvės, kur varydavo dirbti (sviestą vogėme tiesiog jį paėmę į delną, į saują). Iš palangiškių, nutaikę progą, vogdavome bulves su lupenomis skirtas kiaulėms šerti. Viskas, kas tik buvo valgomo, buvo valgoma. Stebuklas, kad nesusirgome viduriais, maistas buvo ne žmonėms maitinti. Sotus gyvulys nuo tokio maisto nusigręžtų.
Kai kurie palangiškiai, ypač tie, kurie gyveno netoli mūsų arklidžių ir pro kurių namus ar sodybas praeidavome, kai varydavo į darbą, kartais mus pašelpdavo viena kita rieke duonos arba bulve. Kokia nors akivaizdžiai išreikšta panieka mūsų žydų paauglių atžvilgiu mano atmintyje neįstrigo. Būčiau prisiminęs.
Tačiau atmintyje liko ir neišdils sargybinių smurtas, patyčios (mus saugojo ginkluoti jauni baltaraiščiai, ant kai kurių sargybinių rankovių, berods, buvo ir žalios spalvos raiščių). Gal vienas kitas sargybinis galėjo būti ne lietuvis, bet pagrindinai mus saugojo, tyčiojosi ir smurtavo jauni ginkluoti lietuviai.
Paminėsiu tik vieną iš patyčių ir smurto akcijų, organizuotą palangiškės vietinės pagalbinės policijos (hilfpolizei) ir jų vado. Kiek pamenu, Palangos policijos vado pavardė buvo Adomaitis. Jis buvo vidutinio amžiaus, su „aštria barzdele“.
Vieną popietę, arčiau vakaro, mus, buvusius pionierius, suvarė prie buvusio tarybinės karinės įgulos tarnybinio pastato. Čia turėjo įvykti, kaip dabar pavadintumėme „šou“ –komunistinių knygų deginimo demonstracija ir žydukų pionierių laužas.
Atvaryti žydukai turėjo nešioti Lenino ir Stalino portretus žemyn galva. Kadangi Stalino ir Lenino portretai buvo nupiešti visu ūgiu, tai vaizdas buvo gana įspūdingas. Kitų tarybinių vadų portretai buvo nupiešti iki juosmens, jų nešiojimas galva žemyn nebuvo toks įspūdingas. Tarybinių vadų, o taip pat Stalino ir Lenino portretams nešti buvo parinkti aukštesnio ūgio vaikai.
Mums, daugumai vaikų, teko po keletą knygų. Supratau, kad nešame storas ir labai sunkias komunistines knygas. Mus išrikiavo lyg demonstracijai: priekyje du didesnio ūgio vaikai – nešini Lenino ir Stalino visu ūgiu pieštais portretais aukštyn kojomis, už jų vaikai nešini komunistinių vadų portretais, taip pat galvomis žemyn. Po to mes – kiekvienas nešinas keletu knygų.
Nuvarė mus prie Ronžės upelio, kur pagal scenarijų turėjo būti deginami portretai bei knygos. Žodžiu vietoj malkų – knygos, ir štai jums – pionierių laužas. Gražus sumanymas, ar ne?
Vaikai nenorėjo atneštus daiktus vietoj malkų sudėti į laužavietę. Mus pradėjo mušti lazdomis bei bizūnais, kol šiaip taip portretai ir knygos buvo sudėtos pakurai. Uždegę keletą laužų mūsų kankintojai vertė mus šokti. Kaip gi laužai be šokių, koks gi čia pionierių laužas?
Vaizdas gavosi labai įspūdingas: jau temo ir tam fone – knygų laužas, aplink kurį šoka pionieriai.
Galima, turbūt, ir fotografuoti. Ar buvome fotografuojami, ar ne – nežinau, nepamenu, bet tokia fotografija hitlerininkai galėtų smagiai pasidžiaugti.
Į darbą varė kiekvieną dieną. Šlavėme gatves, valėme kambarius, kuriuose buvo įsikūrę poilsiaujantys vokiečių kareiviai, valėme ir ištuštėjusius žydų butus Palangos miesto centre. Dauguma žydų butų buvo mūrinių namų antruose aukštuose. Pirmuose aukštuose būdavo parduotuvės, priklaususios tiems žydams, kurie gyveno antrame aukšte. Palangos žydų butai ir parduotuvės buvo miesto centre, toje gatvėje, kur autobusų stotis, paštas, dabartinė policija bei teismas.
Žydų Palangoje nesimatė. Nesimatė nei moterų, nei vaikų, nei senių, nei jaunų. Palanga buvo švari nuo žydų, neskaitant mūsų, gal kokio šimto vaikų, buvusių pionierių stovyklos poilsiautojų.
Tada nesupratau, ar nesusimasčiau, kur gi dingo valomų žydų butų savininkai.
Arklidė, kurioje mus laikė, buvo saugoma ginkluotų lietuvių jaunuolių. Mes negalėjome laisvai iš patalpos išeiti, mus visada lydėjo sargybiniai. Toks buvo mūsų įkalinimo Palangoje fonas. Turinys – priverstiniai darbai, pasityčiojimai, už mažiausią nusižengimą – smurtinė bausmė.
O vis dėlto, ryžausi pabėgimui. Pabėgimas buvo vaikiškas, todėl ir nepasisekė, jis ir buvo pasmerktas nepasisekimui.
Su draugu, kurio nei pavardės nei vardo neprisimenu, tik žinau, kad jis, kaip ir aš, buvo iš Alytaus, sugalvojome pabėgti.
Iš arklidžių išėjome nepastebimai ir pasileidome Žemaičių plentu link Kauno. Kryptį žinojome, pabėgome dienos metu. Netoli nuėję plentu, pamatėme ūkininko sodybą – gyvenamą namą ir ūkinius pastatus. Nutarėme užeiti paprašyti maisto.
Namų šeimininkė mus priėmė gana maloniai. Pasodino prie stalo, davė duonos, įpylė į stiklines pieno. Kalbėjo labai mūsų gailėdama. Bet netrukus atvyko jos vyras, dėvintis žalią raištį ant rankovės. Supratau, kad tai pagalbinės policijos policininkas. Vyras neprieštaravo, kad mus pavalgydino, bet nutarė mus grąžinti į arklides. Moteris prašė savo vyrą mūsų neliesti ir leisti keliauti sau toliau. Ji prašė verkdama, bet policininkas buvo neperkalbamas ir mus grąžino į arklides, į mūsų įkalinimo vietą. Grįžę į įkalinimo vietą buvome nubausti, primušti bizūnais.
Taip ir baigėsi mūsų pabėgimo odisėja.
Kauno žydų vaikų prieglauda. Galų gale, mumis, žydų vaikais, susirūpinta. Susirūpino Raudonasis Kryžius. Vieną gražų rytą atvažiavo autobusai ir iš Palangos išvežė mus į Kauną. Vežė jauni kunigai, galbūt, klierikai. Jie buvo paėmę mums maisto. Prisimenu popierinius maišus su juodos duonos džiuvėsiais, jų buvo pilna autobusuose. Pavalgėme sočiai. Jaunieji kunigais su mumis buvo mandagūs ir gana rūpestingi. Bet be pretenzijų žydams, komunistams ir bolševikams, neapsieita.
Pravažiuojant pro Kretingos miesto centrą, kuris, kaip menu, visas buvo sudegęs per bombardavimą, kažkas iš kunigų dėl to apkaltino mūsų tėvus. Esą žydai – komunistai bombardavo Kretingą, tai sukėlė gaisrą. Taigi dėl sudegintos Kretingos kalti niekas kitas, tik žydai. Tiesiog kunigas pasakė: „žiūrėkit, ką jus padarėte“. Dabar juokingai skamba – mes, žydų vaikai, atsakingi už Kretingos bombardavimą. Tuo metu apkaltinti žydą bet kuriais veiksmais, žinoma negerais, nusikalstamais būta gero tono – bon tono.
Daugiau užgauliojimų iš mus lydėjusių kunigų nepatyrėme.
Kelionė iš Palangos į Kauną įstrigo į mano atmintį, nes paminėti vieno iš mus lydėjusių kunigų žodžiai mane labai įžeidė savo stačiokiškumu. Kuo mes, žydų paaugliai, dėti, kad Kretinga sudeginta? Nejaugi mes dar ir kalti, kad taip kenčiame nuo prasidėjusio žiauraus karo? Žinoma, žydai visada ir visur yra kalti. Bet gi – tai nuožmus antisemitizmas. Kur gi krikščioniška meilė kitam, kur gi krikščioniškas objektyvumas, kur gi tiesa, kurią kunigai turi skleisti tarp žmonių? Kur, kur, kodėl... klausimai, klausimai... Jų begalės, o atsakymo negavau.
Kaune, iki atsiras mūsų tėvai ar kiti giminės, mus patalpino Vilijampolės žydų vaikų prieglaudoje. Jau praėjo apie 60 metų, tačiau ir dabar negaliu ramiai žiūrėti kai per televizorių rodo vaikų namus, prieglaudas ir jų auklėtinius. Negaliu ramiai žiūrėti į našlaičius. Juos užjaučiu ir iš patyrimo žinau kaip jie ilgisi tėvų, brolių, seserų, bet kokių giminių. Mane toks jausmas lydėjo visą prieglaudoje buvimo laiką.
Iš Kauno vaikų prieglaudos epopėjos, atmintyje išliko tik bendra vaikų namų nuotaika ir keletas būdingesnių, mano supratimu, epizodų.
Prieš įtraukiant į vaikų namų sąrašus, visi privalėjome praeiti komisiją. Kiekvieną vaiką kvietė atskirai. Į komisijos posėdį atėjau dėvėdamas vien apatinėmis kelnaitėmis. Kitų rūbų neturėjau. Taip apsirengęs važiavau iš Palangos į Kauną, taip apsirengęs buvau jau ilgoką laiką. Mat Palangoje, arklidėse mane apvogė. Vieną rytą atsibudęs neradau savo viršutinių rūbų (dalį rūbų pamečiau pajūryje, eidamas iš Palangos į Šventąją pirmąją karo dieną). Kaip tą naktį arklidėse miegojau su trumpikėmis, taip ir likau pusnuogis. Taigi, pusnuogis stojau prieš komisiją. Jie labai nustebo tokia mano apranga, o kai sužinojo mano pavardę – visai pasimetė. Jie, arba dalis jų, žinojo Kuklianskio pavardę ir buvo pažįstami su mano tėvais. Sužinoję, kad prieš juos stovi pusnuogis vaistininko Kuklianskio jaunesnysis sūnus, čia pat aprengė mane vaikų namų rūbais.
Paskutinis epizodas, apie kurį rengiuos papasakoti – buvo pats laimingiausias ir svarbiausias to meto mano gyvenime. – mane surado motina, atvažiavo pasiimti! Tai buvo džiaugsmo ir ašarų iš abiejų pusių! Juk ne kartą ir aš, ir kiti mūsų šeimos nariai galvojome, kad vargu ar surasime vienas kitą karo audroje, nieko vieni apie kitus nežinojome, ar dar esame gyvi. Toks mąstymas tais laikais buvo ne sentimentalus, o realus. Kiek žmonių jau buvo žuvusių, kiek pradingo be žinios! O tai tik karo pradžia, karo galo nesimatė...
Motiną į Kauną atvežė senas mūsų šeimos draugas Mockevičius. Jo poelgis prilygo didvyriškumui. Vežti žydą buvo pavojinga, tam ryžtis reikėjo turėti nemažai drąsos.
Motina atvažiavo ne iš Alytaus, iš kur buvau išvykęs į Palangą, ir kur mes prieš karą gyvenome, o iš tėvo gimtinės – Veisiejų. Taigi, iš Kauno su mama, vežami Mockevičiaus, pro Simną grįžome į Veisiejus.
Rugpjūtyje su mama atvykome į Veisiejus. Sauliaus ir Zislės Kuklianskių šeimoje tai buvo didžiulė ir paskutinė šventė esant visiems šeimos nariams gyviems.
Nuo to karto per visą karą nieko gero neįvyko, išskyrus piktavališkas nelaimes. Žmogaus gyvenime būna visko. Gamtos kataklizmai ir kiti nuo žmogaus valios nepriklausomi nelaimingi atsitikimai pasiglemžia dažnai ir žmones. Bet čia kalba eina ne apie gamtos išdaigas, o apie žmonių piktavališkumą, nusinešusį milijonus gyvybių.
Mūsų šeimos, kaip ir visų Lietuvos žydų, dar laukė daugybė netekčių, tame tarpe didžiausioji mūsų šeimos auka – karštai mūsų visų mylimos motinos netektis ir daugybė po to sekusių išgyvenimų.
Aš labai norėjau būti pionieriumi...
Aš labai norėjau būti pionieriumi. Man patiko visa pionieriška atributika ir tvarka, tačiau Alytaus miesto pionierių sueigoje, įvykusioje buvusioje karininkų ramovėje, priimtųjų į pionierius sąraše mano pavardės nebuvo.
Visi mano klasės draugai buvo priimti į pionierius, o aš ne... Tai mane labai žeidė, dėl to aš giliai, nors ir vaikiškai pergyvenau, nes to meto mano supratimu, buvau priskirtas antros rūšies, ne proletariatui priklausantiems vaikams.
Tačiau į Palangos pionierių stovyklą, atrodo į pirmąją tokio pobūdžio stovyklą, mane pasiuntė. Ir ne be mano tėvų pastangų – buvo sumokėta už kelialapį.
Stovykloje viskas buvo sutvarkyta pagal pionieriams skirtą discipliną ir atributiką. Žinoma, mums skiepijo komunistines idėjas, nors mes jas suprasdavome labai primityviai ar savaip (buržujus reikia mušti ir pan.).
Prisimenu, kad Palanga tada buvo medinė (vilos nedidelės, medinės) ir viskas atiduota vaikams. Suaugusiųjų poilsiautojų beveik nesimatė, jie buvo nepastebimi daugelio vaikų apsuptyje.
Visam mano gyvenimui turėjo reikšmę tai, kad 1941 m. birželio 22-ąją Palangos pionierių stovykloje mane užklupo Antrasis pasaulinis karas.
Aš buvau vaikas, gyvenime nieko, išskyrus gera, nematęs. Staiga tapau atskirtu nuo šeimos. Atskirtis nuo tėvų karo pradžioje lėmė ir tėvų likimą. Jie galėjo bandyti trauktis į Rytus, tačiau jų elgesio variantai buvo suvaržyti – manęs su jais nebuvo. Palikti mane likimo valiai karo audroje tėvai nesiryžo.
Toks sprendimas reiškė, kad šeima pasmerkė save mirčiai. Mažų mažiausia – pažeminimams, dideliems materialinio pobūdžio trūkumams, bendrai nenormaliam, nepagarbiam, elgetiškam gyvenimui.
Tačiau grįžkime prie Palangos. Mus, 5-os pionierių stovyklos, 5-ojo būrio berniukus iš miego pabudino kanonada – šaudymai, sprogimai, dūmai. Niekuomet anksčiau nepatyrę tokio trenksmo, dūmų ir liepsnos labai išsigandome, kai kurie, ypač mergaitės, verkė.
Man užkliuvo teiginys, kad genialioji lietuvių tautos poetė Salomėja Nėris, rašydama eilėraštį „Mama, kur tu“, išsigalvojo karo pradžios baisybes, pribloškusias vaikus Palangos pionierių stovykloje.
Talentingoji poetė nė kiek nenusižengė tikrovei. Tikrai, 1941 metų birželio 22-ąją norėjosi rėkti „Mama, kur tu!“. Galvoju, kad daugelis vaikų, verkdami tyliai šaukė mamas.
Reikia pabūti tokioje situacijoje, kokioje atsidūrėme mes pirmąją karo dieną Palangoje, kad suprastum, kaip mums, vaikams, tada buvo reikalinga mama ir aplamai tėvai, kaip mes norėjome (tiesiog troškome!) jų globos. S. Nėris savo poetine nuojauta tai suprato. Garbė jai!
Pionierių vadovai mums liepė rinktis kieme ir iš kiemo nuvedė į pajūrį. Jie mus vedė link Šventosios. Kelionė buvo varginga – pajūrio smėlis, lagaminas su rūbais, kurį motina įdavė dar Alytuje, vasaros saulė, jūros vėjas, o mes su rūbais. Greitai išsitiesė ilga vaikų vorelė.
Neužilgo jau galima buvo pamatyti smėlyje paliktus lagaminus, kuriuos vaikai palikdavo, metė, nes juos tempti buvo sunku. Aš savo lagamino nemečiau.
Taip jau sutvarkyta žmogaus, ypač vaiko psichika. Objektyviai žiūrint pats būsimas susitikimas su motina buvo daugiau nei problematiškas. Kai kurie paaugliai, ypač žydų tautybės, kurie Šventojoje suspėjo įsėsti į ten laukusius sunkvežimius ir evakuotis į Rytus, 1944–1945 metais sugrįžę į Lietuvą savo motinų ir tėvų nebepamatė, nes tie buvo sušaudyti. Tačiau tuo metu baimė, kad motina bars, jog neišsaugojai lagamino, buvo.
Kai po pietų atvykome į Šventąją, žadėtų transporto priemonių vaikų evakuacijai jau nebuvo. Atvykusieji į Šventąją anksčiau buvo laimingesni – jie dar suspėjo susėsti į sunkvežimius, kuriais išvyko į Rytus.
Mus pasivijo, o gal ir aplenkė, vokiečių avangardas ir jau vietinių lietuvių baltaraiščių birželio 23 dieną, paryčiui pėsti buvome sugrąžinti į Palangą.
Mus pavalgydino, nakvynei paskyrė buvusios pionierių stovyklos 5-ojo būrio kambarį. Kitą dieną vyko didysis vaikų skirstymas pagal tautybes. Tą dieną išskirtine mano žyme tapo – žydų tautybė. Žaisdamas su stovyklos vaikais žinojau, kad be žydų vaikų dar yra lietuvių, lenkų, rusų. Tuo visos mano žinios apie tautybes buvo išsemtos. Dabar sužinojome oficialiai, kad esame žydai ir kad esame atskirti nuo kitų tautybių vaikų, nes žydai esą nedorėliai, jų tėvai komunistai, bolševikai ir todėl Lietuva prarado nepriklausomybę.
Mes, buvę Palangos pionierių stovyklos žydų vaikai, buvome nuvaryti ir patalpinti į netoliese esančias sinagogas (kur dabar centrinis gastronomas, šalia turgaus). Ten mus uždarė pilna to žodžio prasme – net ginkluotą apsaugą parūpino. Čia jau buvo suvaryti Palangos suaugusieji žydai – vyrai. Iš palangiškių prisimenu tik senyvo amžiaus žydus. Nei moterų, nei mergaičių iš pionierių stovyklos sinagogoje nebuvo.
Sinagogoje mus išlaikė dvi – tris paras. Patyčios, kurias patyrėme buvo siaubingos. Svarbiausia – neleido eiti į tualetą, gamtinius reikalus vertė atlikti čia pat sinagogoje, prieangyje. Mums, vaikams, gal ir ne taip svarbu kur šlapintis, bet tikintiems žydams teršti šventą vietą – sinagogą buvo siaubinga. Aš mačiau jų kančias. Iki paskutiniųjų, kol galėjo iškęsti ir dar daugiau, vengė atlikti gamtinius reikalus sinagogoje. Žmonės daužė galvas į sieną, daužė sinagogos duris, isteriškai verkdami prašėsi ir reikalavo išleisti juos į lauką gamtiniams reikalams atlikti. Mūsų sargybiniai iš to tik juokėsi, jiems tai buvo spektaklis.
Noriu akcentuoti dar vieną cinišką baltaraiščių elgesį su mumis. Suprantama, kad buvome alkani, o mūsų kankintojai valgyti duodavo sūrią sūdytą žuvį, o vandenį dozuodavo. Mus kankino troškulys. Sūrus maistas ir šaltas vanduo vertė daugiau ir dažniau šlapintis, o tai daryti vertė sinagogoje.
Miegojome ant grindų, apie patalus ir pagalvoti nebuvo galima, patalynė būtų tikra prabanga, nereali svajonė. Bet tu gi žydas, tau nieko negalima, džiaukis, kad esi gyvas. Ir nesvarbu, kad tau tik vienuolika metų, o tam seniui žydui virš aštuoniasdešimties – mirdami susilyginsite, kartu patekę už kančias į rojų.
Iš sinagogos mus paauglius nugabeno į buvusias tarybinės pasienio užkardos arklides. Dabar jau nebeprisimenu, ar mus varė pėsčiomis, ar vežė vežimais. Pasienio užkardos arklidės, kiek prisimenu, buvo netoli Palangos – Kunigiškėse. Arklidėse arklių jau nebuvo, ant grindinio buvo gana stipriai pabarstyta šiaudų. Čia mus ir apgyvendino.
Arklidėse sąlygos buvo geresnės negu sinagogoje, bet arklidės lieka arklidėmis. Ten gali būti laikomi gyvuliai, bet ne žmonės, tuo labiau paaugliai, vaikai. Dienotvarkė buvo gana paprasta. Anksti rytą mus keldavo – sargybinis automatiniu šautuvu daužydavo į arklidės duris. Šiaip taip nusiprausę stodavome į eilę gauti maisto.
Pusryčiams duodavo kelias virtas bulves ir saują sušvinkusių raugintų kopūstų. Tiesiog sudedi delnus ir tau įmeta pusę samčio prašvinkusių kopūstų. Matomai tie kopūstai buvo pasienio užkardos nuo praeitų metu ar dar anksčiau. Normalūs žmonės tokių kopūstų nevalgytų. Mes gi buvome labai ir labai alkani, todėl juos valgėme.
Dabar nepamenu, ką duodavo valgyti pietums ir vakarienei, bet mes, vaikai, buvome visą laiką alkani. Todėl, pasitaikius progai, vogdavome maistą – sviestą iš virtuvės, kur varydavo dirbti (sviestą vogėme tiesiog jį paėmę į delną, į saują). Iš palangiškių, nutaikę progą, vogdavome bulves su lupenomis skirtas kiaulėms šerti. Viskas, kas tik buvo valgomo, buvo valgoma. Stebuklas, kad nesusirgome viduriais, maistas buvo ne žmonėms maitinti. Sotus gyvulys nuo tokio maisto nusigręžtų.
Kai kurie palangiškiai, ypač tie, kurie gyveno netoli mūsų arklidžių ir pro kurių namus ar sodybas praeidavome, kai varydavo į darbą, kartais mus pašelpdavo viena kita rieke duonos arba bulve. Kokia nors akivaizdžiai išreikšta panieka mūsų žydų paauglių atžvilgiu mano atmintyje neįstrigo. Būčiau prisiminęs.
Tačiau atmintyje liko ir neišdils sargybinių smurtas, patyčios (mus saugojo ginkluoti jauni baltaraiščiai, ant kai kurių sargybinių rankovių, berods, buvo ir žalios spalvos raiščių). Gal vienas kitas sargybinis galėjo būti ne lietuvis, bet pagrindinai mus saugojo, tyčiojosi ir smurtavo jauni ginkluoti lietuviai.
Paminėsiu tik vieną iš patyčių ir smurto akcijų, organizuotą palangiškės vietinės pagalbinės policijos (hilfpolizei) ir jų vado. Kiek pamenu, Palangos policijos vado pavardė buvo Adomaitis. Jis buvo vidutinio amžiaus, su „aštria barzdele“.
Vieną popietę, arčiau vakaro, mus, buvusius pionierius, suvarė prie buvusio tarybinės karinės įgulos tarnybinio pastato. Čia turėjo įvykti, kaip dabar pavadintumėme „šou“ –komunistinių knygų deginimo demonstracija ir žydukų pionierių laužas.
Atvaryti žydukai turėjo nešioti Lenino ir Stalino portretus žemyn galva. Kadangi Stalino ir Lenino portretai buvo nupiešti visu ūgiu, tai vaizdas buvo gana įspūdingas. Kitų tarybinių vadų portretai buvo nupiešti iki juosmens, jų nešiojimas galva žemyn nebuvo toks įspūdingas. Tarybinių vadų, o taip pat Stalino ir Lenino portretams nešti buvo parinkti aukštesnio ūgio vaikai.
Mums, daugumai vaikų, teko po keletą knygų. Supratau, kad nešame storas ir labai sunkias komunistines knygas. Mus išrikiavo lyg demonstracijai: priekyje du didesnio ūgio vaikai – nešini Lenino ir Stalino visu ūgiu pieštais portretais aukštyn kojomis, už jų vaikai nešini komunistinių vadų portretais, taip pat galvomis žemyn. Po to mes – kiekvienas nešinas keletu knygų.
Nuvarė mus prie Ronžės upelio, kur pagal scenarijų turėjo būti deginami portretai bei knygos. Žodžiu vietoj malkų – knygos, ir štai jums – pionierių laužas. Gražus sumanymas, ar ne?
Vaikai nenorėjo atneštus daiktus vietoj malkų sudėti į laužavietę. Mus pradėjo mušti lazdomis bei bizūnais, kol šiaip taip portretai ir knygos buvo sudėtos pakurai. Uždegę keletą laužų mūsų kankintojai vertė mus šokti. Kaip gi laužai be šokių, koks gi čia pionierių laužas?
Vaizdas gavosi labai įspūdingas: jau temo ir tam fone – knygų laužas, aplink kurį šoka pionieriai.
Galima, turbūt, ir fotografuoti. Ar buvome fotografuojami, ar ne – nežinau, nepamenu, bet tokia fotografija hitlerininkai galėtų smagiai pasidžiaugti.
Į darbą varė kiekvieną dieną. Šlavėme gatves, valėme kambarius, kuriuose buvo įsikūrę poilsiaujantys vokiečių kareiviai, valėme ir ištuštėjusius žydų butus Palangos miesto centre. Dauguma žydų butų buvo mūrinių namų antruose aukštuose. Pirmuose aukštuose būdavo parduotuvės, priklaususios tiems žydams, kurie gyveno antrame aukšte. Palangos žydų butai ir parduotuvės buvo miesto centre, toje gatvėje, kur autobusų stotis, paštas, dabartinė policija bei teismas.
Žydų Palangoje nesimatė. Nesimatė nei moterų, nei vaikų, nei senių, nei jaunų. Palanga buvo švari nuo žydų, neskaitant mūsų, gal kokio šimto vaikų, buvusių pionierių stovyklos poilsiautojų.
Tada nesupratau, ar nesusimasčiau, kur gi dingo valomų žydų butų savininkai.
Arklidė, kurioje mus laikė, buvo saugoma ginkluotų lietuvių jaunuolių. Mes negalėjome laisvai iš patalpos išeiti, mus visada lydėjo sargybiniai. Toks buvo mūsų įkalinimo Palangoje fonas. Turinys – priverstiniai darbai, pasityčiojimai, už mažiausią nusižengimą – smurtinė bausmė.
O vis dėlto, ryžausi pabėgimui. Pabėgimas buvo vaikiškas, todėl ir nepasisekė, jis ir buvo pasmerktas nepasisekimui.
Su draugu, kurio nei pavardės nei vardo neprisimenu, tik žinau, kad jis, kaip ir aš, buvo iš Alytaus, sugalvojome pabėgti.
Iš arklidžių išėjome nepastebimai ir pasileidome Žemaičių plentu link Kauno. Kryptį žinojome, pabėgome dienos metu. Netoli nuėję plentu, pamatėme ūkininko sodybą – gyvenamą namą ir ūkinius pastatus. Nutarėme užeiti paprašyti maisto.
Namų šeimininkė mus priėmė gana maloniai. Pasodino prie stalo, davė duonos, įpylė į stiklines pieno. Kalbėjo labai mūsų gailėdama. Bet netrukus atvyko jos vyras, dėvintis žalią raištį ant rankovės. Supratau, kad tai pagalbinės policijos policininkas. Vyras neprieštaravo, kad mus pavalgydino, bet nutarė mus grąžinti į arklides. Moteris prašė savo vyrą mūsų neliesti ir leisti keliauti sau toliau. Ji prašė verkdama, bet policininkas buvo neperkalbamas ir mus grąžino į arklides, į mūsų įkalinimo vietą. Grįžę į įkalinimo vietą buvome nubausti, primušti bizūnais.
Taip ir baigėsi mūsų pabėgimo odisėja.
Kauno žydų vaikų prieglauda. Galų gale, mumis, žydų vaikais, susirūpinta. Susirūpino Raudonasis Kryžius. Vieną gražų rytą atvažiavo autobusai ir iš Palangos išvežė mus į Kauną. Vežė jauni kunigai, galbūt, klierikai. Jie buvo paėmę mums maisto. Prisimenu popierinius maišus su juodos duonos džiuvėsiais, jų buvo pilna autobusuose. Pavalgėme sočiai. Jaunieji kunigais su mumis buvo mandagūs ir gana rūpestingi. Bet be pretenzijų žydams, komunistams ir bolševikams, neapsieita.
Pravažiuojant pro Kretingos miesto centrą, kuris, kaip menu, visas buvo sudegęs per bombardavimą, kažkas iš kunigų dėl to apkaltino mūsų tėvus. Esą žydai – komunistai bombardavo Kretingą, tai sukėlė gaisrą. Taigi dėl sudegintos Kretingos kalti niekas kitas, tik žydai. Tiesiog kunigas pasakė: „žiūrėkit, ką jus padarėte“. Dabar juokingai skamba – mes, žydų vaikai, atsakingi už Kretingos bombardavimą. Tuo metu apkaltinti žydą bet kuriais veiksmais, žinoma negerais, nusikalstamais būta gero tono – bon tono.
Daugiau užgauliojimų iš mus lydėjusių kunigų nepatyrėme.
Kelionė iš Palangos į Kauną įstrigo į mano atmintį, nes paminėti vieno iš mus lydėjusių kunigų žodžiai mane labai įžeidė savo stačiokiškumu. Kuo mes, žydų paaugliai, dėti, kad Kretinga sudeginta? Nejaugi mes dar ir kalti, kad taip kenčiame nuo prasidėjusio žiauraus karo? Žinoma, žydai visada ir visur yra kalti. Bet gi – tai nuožmus antisemitizmas. Kur gi krikščioniška meilė kitam, kur gi krikščioniškas objektyvumas, kur gi tiesa, kurią kunigai turi skleisti tarp žmonių? Kur, kur, kodėl... klausimai, klausimai... Jų begalės, o atsakymo negavau.
Kaune, iki atsiras mūsų tėvai ar kiti giminės, mus patalpino Vilijampolės žydų vaikų prieglaudoje. Jau praėjo apie 60 metų, tačiau ir dabar negaliu ramiai žiūrėti kai per televizorių rodo vaikų namus, prieglaudas ir jų auklėtinius. Negaliu ramiai žiūrėti į našlaičius. Juos užjaučiu ir iš patyrimo žinau kaip jie ilgisi tėvų, brolių, seserų, bet kokių giminių. Mane toks jausmas lydėjo visą prieglaudoje buvimo laiką.
Iš Kauno vaikų prieglaudos epopėjos, atmintyje išliko tik bendra vaikų namų nuotaika ir keletas būdingesnių, mano supratimu, epizodų.
Prieš įtraukiant į vaikų namų sąrašus, visi privalėjome praeiti komisiją. Kiekvieną vaiką kvietė atskirai. Į komisijos posėdį atėjau dėvėdamas vien apatinėmis kelnaitėmis. Kitų rūbų neturėjau. Taip apsirengęs važiavau iš Palangos į Kauną, taip apsirengęs buvau jau ilgoką laiką. Mat Palangoje, arklidėse mane apvogė. Vieną rytą atsibudęs neradau savo viršutinių rūbų (dalį rūbų pamečiau pajūryje, eidamas iš Palangos į Šventąją pirmąją karo dieną). Kaip tą naktį arklidėse miegojau su trumpikėmis, taip ir likau pusnuogis. Taigi, pusnuogis stojau prieš komisiją. Jie labai nustebo tokia mano apranga, o kai sužinojo mano pavardę – visai pasimetė. Jie, arba dalis jų, žinojo Kuklianskio pavardę ir buvo pažįstami su mano tėvais. Sužinoję, kad prieš juos stovi pusnuogis vaistininko Kuklianskio jaunesnysis sūnus, čia pat aprengė mane vaikų namų rūbais.
Paskutinis epizodas, apie kurį rengiuos papasakoti – buvo pats laimingiausias ir svarbiausias to meto mano gyvenime. – mane surado motina, atvažiavo pasiimti! Tai buvo džiaugsmo ir ašarų iš abiejų pusių! Juk ne kartą ir aš, ir kiti mūsų šeimos nariai galvojome, kad vargu ar surasime vienas kitą karo audroje, nieko vieni apie kitus nežinojome, ar dar esame gyvi. Toks mąstymas tais laikais buvo ne sentimentalus, o realus. Kiek žmonių jau buvo žuvusių, kiek pradingo be žinios! O tai tik karo pradžia, karo galo nesimatė...
Motiną į Kauną atvežė senas mūsų šeimos draugas Mockevičius. Jo poelgis prilygo didvyriškumui. Vežti žydą buvo pavojinga, tam ryžtis reikėjo turėti nemažai drąsos.
Motina atvažiavo ne iš Alytaus, iš kur buvau išvykęs į Palangą, ir kur mes prieš karą gyvenome, o iš tėvo gimtinės – Veisiejų. Taigi, iš Kauno su mama, vežami Mockevičiaus, pro Simną grįžome į Veisiejus.
Rugpjūtyje su mama atvykome į Veisiejus. Sauliaus ir Zislės Kuklianskių šeimoje tai buvo didžiulė ir paskutinė šventė esant visiems šeimos nariams gyviems.
Nuo to karto per visą karą nieko gero neįvyko, išskyrus piktavališkas nelaimes. Žmogaus gyvenime būna visko. Gamtos kataklizmai ir kiti nuo žmogaus valios nepriklausomi nelaimingi atsitikimai pasiglemžia dažnai ir žmones. Bet čia kalba eina ne apie gamtos išdaigas, o apie žmonių piktavališkumą, nusinešusį milijonus gyvybių.
Mūsų šeimos, kaip ir visų Lietuvos žydų, dar laukė daugybė netekčių, tame tarpe didžiausioji mūsų šeimos auka – karštai mūsų visų mylimos motinos netektis ir daugybė po to sekusių išgyvenimų.