Žydų gelbėtojai
Mano gelbėtojos
Rivka Ošerovičienė
...jų akys lyg sakydavo: „Koks čia gali būti pavojus, kai žmogus nori likti žmogumi?“
/.../ Prasidėjus karui, mėginau evakuotis, bet nesėkmingai: hitleriniai tankai mane pralenkė. Teko grįžti į tuščią, niūrų butą, kuriame manęs laukė baisios, šiurpios dienos /.../
Telegramų agentūroje ELTA pirmąją okupacijos dieną buvo taip pat įvesta hitlerinė tvarka. Tada ne tik aš, kaip žydė, jau nebegalėjau ten dirbti, bet tą įstaigą turėjo palikti taip pat ir N. Jegorova, ir S. Binkienė bei kiti pažangūs darbuotojai. Ir tada, nepaisant pavojų, pas mane atėjo buvęs bendradarbis Vytautas Kauneckas, išreiškė pasipiktinimą kruvinais okupantų bei jų pakalikų veiksmais ir pasiūlė man savo pagalbą. Po kelių dienų sutikau Sofiją Binkienę. Ji taip pat piktinosi tuo, kas tada vyko aplinkui, šiltais žodžiais mėgino pakelti mano ūpą.
Neturėdama kitos išeities, kartu su dešimtimis tūkstančių kitų Kauno žydų buvau priversta persikelti į Vilijampolėje įsteigtą getą. Praslinkus 3–4 mėnesiams, gavau žinią iš savo buvusios bendradarbės Natalijos Jegorovos, kad ji yra pasiruošusi paslėpti mane savo bute, jei man pavyks pabėgti iš geto. Praėjus dar kuriam laikui, pasisekė tiksliai susitarti su Natalija Jegorova, kad mes kartu su savo drauge Gerta Bagrianskiene, pabėgusios iš geto, atvyksime tiesiog pas ją.
1941 m. sausio 29 d. mes su Bagrianskiene atvykome pas Jegorovą, gyvenusią savo artimiausios draugės Natalijos Fugalevičiūtės bute. Šios dvi moterys nepaprastai meiliai ir šiltai mus priėmė. Pašaliniam žmogui galėjo atrodyti, kad jos priima ne bėglius iš geto, už kurių slapstymą jos galėjo sumokėti savo galva, o sutinka seniai matytus artimus giminaičius, atvykusius pasisvečiuoti. Ypatingą įspūdį man padarė tai, kad abi jos buvo tokios ramios, lyg dirbtų paprasčiausią kasdieninį darbą. Toks ramumas yra būdingas tik taurios sielos žmonėms, kuriems pasiaukojimas yra vidinis poreikis. /.../
Dažnai pradėdavome nerimauti, kad mūsų slėptuvė gali būti atskleista. Tokiomis minutėmis, norėdama apsaugoti N. Fugalevičiūtę ir N. Jegorovą nuo pavojaus būti suimtoms dėl manęs, pagalvodavau, kad reikia grįžti į getą. Bet kiekvieną kartą, kai susijaudinimas lyg geležinėmis replėmis suspausdavo mano širdį, jų akys lyg sakydavo: „Koks čia gali būti pavojus, kai žmogus nori likti žmogumi?“ Jų ramus pasitikėjimas kažkaip veikdavo ir mane, ir visi pavojai, gresiantieji ir joms, ir man, tada atrodydavo jau ne nebe tokie baisūs. /.../
Jų bute slapsčiausi dvejus su puse metų. /.../
Daug rūpesčių buvo N. Fugalevičiūtei ir N. Jegorovai, kai iš geto, sužinoję apie tokias nepaprastas moteris, slaptai ateidavo vis nauji ir nauji žmonės prašyti pagalbos. Norėdamos visiems padėti, jos turėjo nuolatinį kontaktą su getu ir savo bendraminčiais antifašistais, stengėsi kuo daugiau „įtaisyti“ žmonių, parūpinti vaikams netikras metrikas ir t. t. Ir nors ne visada pavykdavo rasti nuolatinę vietą, jos bent laikinai padėjo išsilaikyti už geto ribų keliolikai žmonių.
Išsaugoti visus nuo svetimų akių buvo labai sunku ir pavojinga. Tai reikalavo visokių gudrybių, bei dažnai tiesiog didvyriškų pastangų ir viršgamtinio šaltakraujiškumo. Neretai būdavo, kad, nujaučiant pavojų, reikėdavo „permesti“ slapstomus žmones iš vienos vietos į kitą. Nuolat reikėdavo ieškoti naujų vietų, kur žmonės galėtų rasti pastogę. Tuo beveik visą laiką užsiiminėjo Natalija Fugalevičiūtė.
1944 m. birželio 2 d. mes su Bagrianskiene, jau spėjusia grįžti pas Jegorovą ir Fugalevičiūtę, kartu su abiem Natalijom išvykome į Kulautuvą pas L. Golubovienę.
Tuo metu pas L. Golubovienę jau ir be mūsų nelegaliai gyveno daug žmonių./.../ viso labo, daugiau kaip 15 žmonių. Golubovienei buvo labai sunku visus išlaikyti, o kai ką iš mūsų paslėpti nuo svetimų akių. Ji išpardavė visą savo inventorių, daug asmeninių daiktų, daug ką iškeitė į produktus, kad tik kaip nors mus išlaikytų iki išvadavimo. Tai buvo tikrai herojiškas darbas, reikalavęs ne tik didžiausių rūpesčių, bet ir visiško žmogaus pasiaukojimo. Lidijai Golubovienei šis rūpinimasis persekiojamaisiais buvo švenčiausias tikslas, tai sudarė visą jos gyvenimo turinį.
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
Rivka Ošerovičienė
...jų akys lyg sakydavo: „Koks čia gali būti pavojus, kai žmogus nori likti žmogumi?“
/.../ Prasidėjus karui, mėginau evakuotis, bet nesėkmingai: hitleriniai tankai mane pralenkė. Teko grįžti į tuščią, niūrų butą, kuriame manęs laukė baisios, šiurpios dienos /.../
Telegramų agentūroje ELTA pirmąją okupacijos dieną buvo taip pat įvesta hitlerinė tvarka. Tada ne tik aš, kaip žydė, jau nebegalėjau ten dirbti, bet tą įstaigą turėjo palikti taip pat ir N. Jegorova, ir S. Binkienė bei kiti pažangūs darbuotojai. Ir tada, nepaisant pavojų, pas mane atėjo buvęs bendradarbis Vytautas Kauneckas, išreiškė pasipiktinimą kruvinais okupantų bei jų pakalikų veiksmais ir pasiūlė man savo pagalbą. Po kelių dienų sutikau Sofiją Binkienę. Ji taip pat piktinosi tuo, kas tada vyko aplinkui, šiltais žodžiais mėgino pakelti mano ūpą.
Neturėdama kitos išeities, kartu su dešimtimis tūkstančių kitų Kauno žydų buvau priversta persikelti į Vilijampolėje įsteigtą getą. Praslinkus 3–4 mėnesiams, gavau žinią iš savo buvusios bendradarbės Natalijos Jegorovos, kad ji yra pasiruošusi paslėpti mane savo bute, jei man pavyks pabėgti iš geto. Praėjus dar kuriam laikui, pasisekė tiksliai susitarti su Natalija Jegorova, kad mes kartu su savo drauge Gerta Bagrianskiene, pabėgusios iš geto, atvyksime tiesiog pas ją.
1941 m. sausio 29 d. mes su Bagrianskiene atvykome pas Jegorovą, gyvenusią savo artimiausios draugės Natalijos Fugalevičiūtės bute. Šios dvi moterys nepaprastai meiliai ir šiltai mus priėmė. Pašaliniam žmogui galėjo atrodyti, kad jos priima ne bėglius iš geto, už kurių slapstymą jos galėjo sumokėti savo galva, o sutinka seniai matytus artimus giminaičius, atvykusius pasisvečiuoti. Ypatingą įspūdį man padarė tai, kad abi jos buvo tokios ramios, lyg dirbtų paprasčiausią kasdieninį darbą. Toks ramumas yra būdingas tik taurios sielos žmonėms, kuriems pasiaukojimas yra vidinis poreikis. /.../
Dažnai pradėdavome nerimauti, kad mūsų slėptuvė gali būti atskleista. Tokiomis minutėmis, norėdama apsaugoti N. Fugalevičiūtę ir N. Jegorovą nuo pavojaus būti suimtoms dėl manęs, pagalvodavau, kad reikia grįžti į getą. Bet kiekvieną kartą, kai susijaudinimas lyg geležinėmis replėmis suspausdavo mano širdį, jų akys lyg sakydavo: „Koks čia gali būti pavojus, kai žmogus nori likti žmogumi?“ Jų ramus pasitikėjimas kažkaip veikdavo ir mane, ir visi pavojai, gresiantieji ir joms, ir man, tada atrodydavo jau ne nebe tokie baisūs. /.../
Jų bute slapsčiausi dvejus su puse metų. /.../
Daug rūpesčių buvo N. Fugalevičiūtei ir N. Jegorovai, kai iš geto, sužinoję apie tokias nepaprastas moteris, slaptai ateidavo vis nauji ir nauji žmonės prašyti pagalbos. Norėdamos visiems padėti, jos turėjo nuolatinį kontaktą su getu ir savo bendraminčiais antifašistais, stengėsi kuo daugiau „įtaisyti“ žmonių, parūpinti vaikams netikras metrikas ir t. t. Ir nors ne visada pavykdavo rasti nuolatinę vietą, jos bent laikinai padėjo išsilaikyti už geto ribų keliolikai žmonių.
Išsaugoti visus nuo svetimų akių buvo labai sunku ir pavojinga. Tai reikalavo visokių gudrybių, bei dažnai tiesiog didvyriškų pastangų ir viršgamtinio šaltakraujiškumo. Neretai būdavo, kad, nujaučiant pavojų, reikėdavo „permesti“ slapstomus žmones iš vienos vietos į kitą. Nuolat reikėdavo ieškoti naujų vietų, kur žmonės galėtų rasti pastogę. Tuo beveik visą laiką užsiiminėjo Natalija Fugalevičiūtė.
1944 m. birželio 2 d. mes su Bagrianskiene, jau spėjusia grįžti pas Jegorovą ir Fugalevičiūtę, kartu su abiem Natalijom išvykome į Kulautuvą pas L. Golubovienę.
Tuo metu pas L. Golubovienę jau ir be mūsų nelegaliai gyveno daug žmonių./.../ viso labo, daugiau kaip 15 žmonių. Golubovienei buvo labai sunku visus išlaikyti, o kai ką iš mūsų paslėpti nuo svetimų akių. Ji išpardavė visą savo inventorių, daug asmeninių daiktų, daug ką iškeitė į produktus, kad tik kaip nors mus išlaikytų iki išvadavimo. Tai buvo tikrai herojiškas darbas, reikalavęs ne tik didžiausių rūpesčių, bet ir visiško žmogaus pasiaukojimo. Lidijai Golubovienei šis rūpinimasis persekiojamaisiais buvo švenčiausias tikslas, tai sudarė visą jos gyvenimo turinį.
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967